J.Pinskus: rikiuoja, rūšiuoja, skaldo, nes bijo!?

Sausio 23 d., kaip ir buvo žadėję, ūkininkai iš visos Lietuvos susirinko į Vilnių. Su jais susitikti vykęs Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus atkreipė dėmesį į tai, kad dabartinė valdžia bijo net taikaus žemdirbių protesto.

„Pakeliui į sostinę sutikome traktorių koloną iš Širvintų, Ukmergės (Krikštėnų), Biržų rajonų. Nors visi važiavo tvarkingai ir apie jų judėjimą iš anksto buvo informuoti atitinkami organai, ties Rieše policijos pareigūnai ūkininkus stabdė, tikrino, skirstė, tarsi jie važiuotų ne protestuoti, o į kokį nors paradą ar pasirodymą. Kita vertus, tai aiškiai parodo, jog valdantieji yra tiek prisidirbę, tiesiogine žodžio prasme, kad bijo paprastų Lietuvos žmonių ir stengiasi nuo jų atsitverti, kad tik nereikėtų žiūrėti į akis, – pabrėžė J. Pinskus. – Mano nuomone, žmonių protesto atveju reikia ne slėptis už aukštų sienų ar pareigūnų pečių, o išeiti kalbėtis su protestuotojais, išgirsti juos ir bendromis jėgomis skubiai spręsti problemas, dėl kurių Lietuva gali likti be lietuviškos duonos, pieno ir mėsos.“

Sostinėje pabendravęs su akcijos dalyviais, politikas išskyrė kelis momentus.

„Pirmiausia ūkininkai pavargo nuo nuolat keičiamos su žemės ūkio sektoriumi susijusios tvarkos ir nesąmoningų mokesčių. Jie nori aiškumo ir stabilumo, kurio valdžia niekaip neužtikrina. Kitas momentas, žmonės neslėpė, kad jeigu anksčiau žemę dirbti ėmėsi planuodami iš to gyventi, tai dabar toks sprendimas, dėl minėtų aplinkybių, tampa beveik neberealizuojamas. Žmonės, faktiškai, kaip baudžiavos laikais, priversti dirbti už maistą, kas, manau, nėra teisinga, – susikaupusias problemas vardino Lietuvos regionų partijos pirmininkas. – Galiausiai išgirdau daug priekaištų Lietuvą esą Europos Parlamente atstovaujančių politikų adresu. Pastarieji, akcijos dalyvių teigimu, metai iš metų gražiai kalba, daug žada, tačiau nepadarė visiškai nieko, kad Lietuvos ūkininkai gautų tokias pat išmokas, kokias gauna kitų ES šalių ūkininkai ir kad jie galėtų kaip lygūs su lygiais konkuruoti bendroje rinkoje su kitų valstybių-narių gamintojais. Lūkesčiai – paprasti ir suprantami, tačiau jeigu jau žmonėms teko traktoriais važiuoti iš pajūrio ar Žemaitijos į sotinę, tai parodo, kad sprendimus priimančių asmenų veiksmai jų neatliepia. Mažai tikėtina, kad iki rinkimų likus pusmečiui, valdantieji kažką keistų, tačiau tai yra aiškus signalas visuomenei, ko tikrai nereikėtų rinkti nei į Europos Parlamentą, nei į Seimą.“