Kalio trąšų gabenimo per Lietuvą skandalas sukėlė daug triukšmo ir dūmų, o dūmai ir yra ta uždanga, per kurią nesimato pačios problemos. Ypač tiems užsienio politikos trumpakelniams, kurie nenori jos matyti.
Sprendžiant iš valdančiųjų reakcijos į žinią, kad Lietuvos geležinkelininkai iš Baltarusijos gavo avansą už kalio trąšų gabenimą į Klaipėdą, neatmestina, kad sulauksime ypač radikalaus sprendimo, kuris pirmiausia palies ne Baltarusiją, o Lietuvą. Lietuvos geležinkeliai ir Klaipėdos uostas yra dvi strateginės Lietuvos įmonės, apčiuopiamai papildančios šalies biudžetą. Paskelbta baltarusiškų kalio trąšų blokada reikštų šūvį sau į kojas. Net Europos Sąjungos lygmeniu sukūrus ekonominės žalos kompensavimo mechanizmą, gauta parama nekompensuotų moralinės žalos, kurią dėl blokados patirtų pervežimų bendrovė ir uostas, šiuo metu savo veiklą planuojantis gal 10-15 metų į priekį. Abi šios valstybinės įmonės orientuotos į rytus, iš kur keliauja pagrindinis krovinių srautas. Savo rankomis pastatę barjerą, smarkiai padėtume ekonominiams partneriams užsienyje perbraižyti srautų žemėlapius.
Tik paskelbus sankcijas, kalio trąšų rinka sureagavo žaibiškai ir jų kaina išaugo iki maždaug 600 eurų už toną. Nereikia rodyti pirštu, kas labiausiai trina iš džiaugsmo rankas. Tas pats Lukašenka, kuriam gyvenimą norima apkartinti. Norime nuskurdinti, o jis turtėja. Dar neseniai pajamas skaičiavo šimtų milijonų, dabar skaičiuos milijardo išraiška.
Šalies valdžiai teks priimti sprendimą, kaip pasielgti šioje situacijoje. Kaip tvirtino „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška, „Belaruskalij“ už trąšų pervežimą sumokėjo už 2-3 mėnesius į priekį ir be baudų įmonė galėtų nutraukti sutartį tik įsikišus Seimui ar Vyriausybei. Matant, kaip per paskutinius metus veikia mūsų užsienio politikos mechanizmas, racionalių sprendimų iš valdančiųjų galime ir nesulaukti.
2020 metų lapkritį Leningrado srities gubernatorius Aleksandras Drozdenka interviu, kurį publikavo sputniknews.lt, teigė, kad penkios stambios Rusijos kompanijos, gaminančios įvairių rūšių – azoto, kalio, fosforo – trąšas, susivienijo ir stato terminalą Ust-Lugoje. Tai yra vienintelis mineralinių trąšų gabenimo taškas šiame uoste. Pasak gubernatoriaus, kalbėdami su Baltarusijos puse, pasiūlė šiai tapti jau įvykusių ar dabar vykdomų projektų akcininkais. Per vizitą į Baltarusiją Lukašenka gubernatoriui tada atskleidė, kad jo šalis yra pasirengusi perorientuoti krovinius iš Baltijos uostų į Rusijos.
Leningrado srities gubernatorius tame interviu priminė, kad prieš keliolika metų Ust-Lugos uoste mineralinių trąšų, naftos produktų tūris buvo nedidelis, tai iki 2020-ųjų pradžios jau perkrauta daugiau nei 100 milijonų tonų krovinių, o iki 2024 metų tikimasi padidinti uosto pajėgumus vien tik šiame uoste iki 180 milijonų tonų.
Nurodyta data tėra riba, iki kurios srautus numatoma padidinti iki paminėto skaičiaus. Jis tikrai nebus pasiektas per dieną ar mėnesį. To link bus einama metus, gal du. Štai ši detalė ir kužda galimą atsakymą, kodėl Baltarusijos pusė sumokėjo 2-3 mėnesiams į priekį. Tų kelių mėnesių galbūt gyvybiškai reikia, nes akimirksniu perorientuoti milžiniškus srautus nėra paprasta, o galbūt tiek tereikia, kad kalio trąšų pakrauti traukiniai pasuktų į Ust-Lugą.
Kai taip nutiks, Lietuva greitai praras vieną svarbiausių užsienio pajamų šaltinių. Juo labiau kad Lukašenka pats yra pasakęs: jei reikės, tai trąšas veš net per Murmanską, nes Šiaurės kelias yra trumpiausias jūros kelias kroviniams gabenti į Ameriką ir Rytų Aziją. Juo labiau kad taip smarkiai pakilus trąšų kainai, dedančioji dalis, t. y., transportavimo kaštai, praranda buvusią reikšmę. Galima sumokėti ir daugiau, nuvežti dar toliau, jei pajamos išaugo.
Šio trąšų skandalo fone nerimą turėtų kelti ir tradiciškai šalta artimiausių mūsų kaimynų pozicija. Tiksliau, – santykinė tyla, su kuria jie stebi, kokių sprendimų imsis Lietuvos pusė. Vargu ar bus nustebusių, kai bus pradėta kalbėti apie galimybę trąšas eksportuoti per Latviją ar Ukrainą. Juk Lukašenkos karingi pareiškimai dėl galimo karinio konflikto Ukrainoje gali būti ir diplomatinio spaudimo savo kaimynei priemonės. Beje, kiek anksčiau kalbėdamas apie Lenkijos ketinimus uždaryti sieną su rytine kaimyne ir baltarusiškų krovinių eksporto sustabdymą, Lukašenka atrėžė apie ukrainietiško kelio į Europą alternatyvą. Pasak diktatoriaus, Ukrainos uostai – tiesiausias kelias į Viduržemio jūrą, o iš ten ranka pasiekiama Azija, kur pagrindinis pirkėjas Indija, taip pat Afrika, atsiveria kelias į Ameriką (Brazilija stambi trąšų pirkėja), į tą pačią Vakarų Europą…
Manto Bartuškos tvirtinimu, sutartis su „Belaruskalij“ sudaryta 2018 metais ir galioja iki 2023 metų pabaigos, o apie jos nutraukimą turi būti pranešta prieš 12 mėnesių. Nutraukus sutartį su JAV sankcionuota Baltarusijos trąšų gamintoja „Belaruskalij“, Lietuvos įmonei gali tekti mokėti šimtus milijonų eurų siekiančias baudas, sakė geležinkelininkų vadovas. Susisiekimo ministras Marius Skuodis praėjusią savaitę paantrino, kad atsakomybė už jos nutraukimą ir galimas finansines pasekmes tektų „Lietuvos geležinkelių“ valdybai.
Belieka tik pritarti ministro atviravimui, kad situacija yra tokia, jog Lietuva neturi praktikos įgyvendinti tokio tipo sankcijų, ypač tokios apimties sutartims su tokiomis pasekmėmis. Turint omeny ne praradimus, kurie per metus reiškia apie 60 mln. eurų geležinkelininkų pajamų, o galimus ieškinius, jų dydį, kas gali siekti šimtus milijonų ar net daugiau, šitoje vietoje negalima sau leisti priimti greitų, neapgalvotų ir impulsyvių sprendimų.
Imantis svarbių sprendimų būtina atsakyti į tris pagrindinius klausimus: koks tikslas?; kokios priemonės?; koks rezultatas? Šiuo atveju tikslas yra geras – kova su autoritariniu, nedemokratišku režimu. Deja, priemonės kaip kovoti labai neaiškios, prieštaringos, o rezultato gali ir nebūti, nes labai tikėtina, kad pusė, kurią ruošiamės įspausti į kampą, jau yra susikūrusi alternatyvius kelius ir tik laiko klausimas, kada būsime palikti šios problemos paraštėse.
LR Seimo narys, Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus